APIE MIRTĮ IR MŪSŲ REAKCIJAS

Emociškai mirtis yra didžiausia krizė, kuri beveik taip pat veikia tiek mirštantįjį, tiek jo artimuosius. Pirmoji žmonių reakcija į mirtį buvo ir yra  baimė, nes mirtis siejama su nežinomybe. Dar niekas nesugrįžo ir nepapasakojo, kas yra mirtis, tad žmogus natūraliai bijo to, ko nesupranta ir negali kontroliuoti. Visiškai pašalinti mirties baimės neįmanoma.

Natūrali žmonių reakcija į mirtį ir su ja susijusias temas yra vengimas: apie ją kalbėti yra vengiama, o kalbėjimas apie savo mirtį sukelia ypač didelį diskomfortą. Daugeliui žmonių sunku pripažinti, kad „aš mirsiu“. Nors ir žino, kad gyvenimas baigtinis ir jie mirs, žmonės dažnai gyvena iliuzijoje, lyg yra nemirtingi. Būtent dėl šių priežasčių mirtis bei su ja susijusios ceremonijos dažnai tampa nesusipratimų ir neaiškumų priežastimi: mes apie tai iš anksto nekalbame ir tokiu būdu sukeliame dar daugiau rūpesčių artimiesiems.

Kiekviena mirtis yra unikali ir kiekvieno žmogaus patirtis taip pat yra unikali, todėl bendrų patarimų, kurie tiktų visiems, nėra. Kiekvienas žmogus gali pats įveikti savo sielvartą taip, kaip jam priimtina. Gedėjimas susidūrus su artimo, mums svarbaus žmogaus mirtimi ar susidūrimas su savo gresiančia arba artėjančia mirtimi yra tam tikras psichologinis procesas, turintis savo dėsningumus ir eigą. Netektis gali žlugdyti, bet gali ir būti sunki, likimo duota galimybė augti bei bręsti.

Žinoma, kad mirties akivaizdoje žmonės labiausiai bijo šių dalykų:

1. Paties mirimo proceso – bijo kentėti prieš mirtį.
2. Mirties momento – bijo netekti savikontrolės.
3. Pomirtinės būties – bijo to, kas bus po mirties: bausmės už nuodėmes, išėjimo į niekur.

Juridinis mirties apibrėžimas yra apibrėžtas įstatymuose. 1996 m. priimtame ir 2013 m. pataisytame Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme teigiama, kad „mirtis yra negrįžtama žmogaus organizmo, kaip visumos, žūtis arba negrįžtama galvos smegenų veiklos baigtis, rodanti, jog žmogus neegzistuoja kaip asmenybė, nors kai kurie jo organai bei organų sistemos dar veikia“. Taigi ištikus mirčiai žmogaus gyvenimas ir jo kaip asmenybės egzistencija nutrūksta.