KAIP PADĖTI VAIKUI SUSIDOROTI SU MIRTIMI?

Vaikai dėl mirties kenčia panašiai kaip ir suaugusieji, bet turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl gali nukentėti labiau. Galvojant apie vaikus svarbu suvokti, kad jie dažnai galbūt žino daugiau, nei mes manome. Kai tėvai natūraliai mėgina „apsaugoti“ savo vaikus nuo skausmo, slėpdami faktus, kartais net mažiausias vaikas supranta, kad nutiko kažkas baisaus, ir nori sužinoti, kodėl visi verkia. Toks perdėtas saugojimas tik atima galimybę iš vaiko ugdyti susidorojimo su stresu įgūdžius, kurių jam prireiks vėliau gyvenime.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai į mirtį žiūri kaip į laikiną reiškinį. Jie žaidžia žaidimus, kuriuose kažkas yra miręs ir vėl sugrįžta. Nuo 6–9 metų vaikai į mirtį dažniausiai jau žiūri kaip į pastovų ir baigtinį reiškinį.

Vaikai nuo 10 metų iki paauglystės gali nemokėti parodyti, kad nori pasikalbėti apie jausmus. Parodykite iniciatyvą ir pradėkite tokį pokalbį patys.

Kaip padėti vaikui susidoroti su mirties realybe?

  • Būkite atviri jų klausimams. Sakykite teisybę ir kiek įmanoma labiau, atsižvelgiant į vaiko amžių. Jei nežinote atsakymo, taip ir pasakykite.
  • Į procesą įtraukite ir vaiką. Jeigu jis nori dalyvauti laidotuvėse, leiskite dalyvauti. Jeigu kartu su kitais žmonėmis nori apžiūrėti kūną, leiskite. Leiskite jam pasijausti šeimos dalimi. Nedrauskite jam dalyvauti, jeigu jis nori dalyvauti.
  • Venkite dviprasmiškai suprantamų terminų. Nesakykite, kad „žmogus išėjo Anapilin“, bet sakykite, kad mirė.
  • Stebėkite, kokius vartojate žodžius, neprilyginkite mirties kelionei. Vaikas gali bijoti, kad tėvai išvyks į kelionę ir niekada nesugrįš. Netapatinkite mirties su miegu, nes vaikas gali bijoti eiti miegoti. Nesakykite, kad mirusysis dabar yra su Dievu be platesnio paaiškinimo. Vaikas gali pradėti nekęsti Dievo, kad jis pasiėmė pas save tėtį ar mamą.
  • Įsitikinkite, kad vaikas supranta skirtumą tarp nedidelės ligos ir mirtinos ligos. Vaikas gali pagalvoti, kad kitą kartą, kai susirgs, gali numirti.
  • Priimkite vaikų linksmumą ar humorą. Kartais į stresines situacijas sureaguojame juoku. Priimkite tai iš vaiko. Priimkite visas vaiko emocijų išraiškas be jokios kritikos.
  • Dovanokite vaikui meilę. Neleiskite jam pajausti, kad yra paliktas, apleistas, ypač jeigu neteko kažkurio iš tėvų. Padrąsinkite vaiką, kad jis yra mylimas ir juo bus pasirūpinta.
  • Paaiškinkite dalykus, per kuriuos pereinate patys.

Nesitikėkite, kad vaikas žinos atsakymus į visus klausimus. Duokite jam laiko ir empatiškai mokykite jį.


Notice: Use of undefined constant show_arrow - assumed 'show_arrow' in /home/liumas/domains/kaunas.rekviem.lt/public_html/wp-content/themes/rekviem/single-psichologine_pagalba.php on line 20

Notice: Use of undefined constant back_text - assumed 'back_text' in /home/liumas/domains/kaunas.rekviem.lt/public_html/wp-content/themes/rekviem/single-psichologine_pagalba.php on line 21
Psichologinė pagalba