Apie kremavimą

KREMAVIMAS LIETUVOJE

Kremavimas Lietuvoje yra senas ir įprastas laidojimo būdas, nes mirusiųjų deginimo paprotys aktyviai naudotas daugiau nei tūkstantį metų: nuo V a. iki maždaug XIV–XV a. Oficialiai kremavimas tarpukario Lietuvoje vėl įteisintas 1932 metais, kai Kauno medicinos universiteto klinikose pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, dėl pasenusių technologijų neatitikimo šiuolaikiniams reikalavimams uždarytas tik 2003-iaisiais metais.

Modernios kremavimo paslaugos Lietuvoje vėl pradėtos teikti nuo 2011-ųjų, kai atidarytas pirmasis šiuolaikinis krematoriumas centrinėje Lietuvoje – Kėdainiuose. Visos Lietuvos poreikius tenkinanti įmonė turėjo rasti jos veiklos mąstą atitinkantį vardą ir 2018-aisiais pasirinko „Lietuvos krematoriumo“ pavadinimą su Kėdainiuose vykdoma veikla. Kadangi kremavimas šalyje populiarėja, planuojami nauji įmonės krematoriumai kituose miestuose.

Kremavimas yra laikomas labiau estetišku ir mažiau artimuosius traumuojančiu laidojimo būdu. Jo populiarumas šalyje pastaraisiais dešimtmečiais nuolatos auga ir šiuo metu net 78 procentai Lietuvos gyventojų kremavimą laiko priimtinu laidojimo būdu ir yra linkę jį rinktis.  Pagal šalies įstatymus, urną su kremuotais pelenais galima laidoti į žemė kapinėse, arba statyti į nišą kolumbariume. Taip pat yra suteikiama galimybė pelenus išbarstyti specialiuose, kapinėse esančiuose pelenų barstymo laukuose. Mirusiojo pelenų išbarstymas kitose vietose ar laikymas namuose yra draudžiamas įstatymu.

KREMAVIMAS PASAULYJE

Kremavimas pasaulyje nuolatos populiarėja ir šiuo metu Vakarų šalyse jau turi ilgametes tradicijas. Kai kur didesnė dalis mirusiųjų yra kremuojama, o ne laidojama į žemę. Pavyzdžiui, Europoje ir JAV kremuojama apie 50–60 proc. visų mirusiųjų. O Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Danijoje kremuojame daugiau nei 70 proc. mirusiųjų.

Kremavimas yra labai senas žmonijos paprotys, žinomas nuo neolito laikų – tradicija deginti mirusiojo kūną atsirado maždaug III tūkst. prieš Kristų. Kremavimo pradininkais laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai.

BAŽNYČIOS POŽIŪRIS

Bažnyčia leidžia kiekvienam žmogui pasirinkti jam priimtiną laidojimo būdą: tiek laidojimą į žemę, tiek kremavimą. Laidojimo apeigos kremuojant aprašytos ir 2004 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos išleistame „Laidojimo apeigyne“. Jame nurodoma, kad svarbiausia išlaikyti pagarbą mirusiajam: atliekant pagarbų kremavimą, velionis turi būti tinkamai išlydėtas, o jo pelenams turi būti  suteikta tinkama amžinojo poilsio vieta šventoje vietoje – jie gali būti palaidoti žemėje arba statomi į nišą kolumbariume).

Remiantis krikščionių Bažnyčios mokymu, egzistuoja trys laidojimo būdai: atsisveikinimo su mirusiuoju apeigos atliekamos  šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir kapinėse. Laidotuvių apeigos taip pat gali būti atliekamos ir šarvojimo vietoje bei prie kapo duobės arba tik šarvojimo vietoje arba tik prie kapo duobės.